LT: Mano meškučiai ir ne tik

        Visi mano sukurti padarėliai - meškučiai, drambliukai, kiškučiai,  galbūt, dar kokie nors mažyliai ne už ilgo gims dirbtuvėlėje,-   pasiūti pagal kolekcinių Teddy-meškiukų gamybos technologiją - natūralūs kailiukai, sujungimai-sąnarėliai, stiklinės akytės (a-lia batų sagutės arba išpieštos rankomis), kimšti sinteponu, medžio pjuvenomis arba naturalia vilna, rimto svorio priduoda metalinės, stiklinės arba mineralinės granulės, įbertos į pilvukus. Teoriškai kolekciniai meškiukai neskirti žaisti vaikams - jų negalima skalbti-plauti, jei prireiktų, smulkios detalės gali sukelti pavojų. Bet toks meškiukas gali tapti talismanu tiek suaugusiam, tiek vaikui visam gyvenimui, jaukiai įsikūrus ant spintelės miegamajame. Jis įdėmiai klausys, niekada neprieštaraus tik gal retkarčiais mirktelės akyse klaustukai, ragindami jus ieškoti atsakymų... O dabar - tsssss!.. - išduodu paslaptį: visi meškiukai turi mažytes širdeles (kas išlipdytą, kas išdrožtą iš medžio gabaliuko, kas iš senos medžiaginės skiautelės), o tai reiškia, kad maži pukuoti lepečkojai tikrai viską jaučia, supranta ir moka karštai mylėti...
        Pirmas mano meškutis Aimata gimė 2010m. sausio mėnesį. Bet pradžia buvo žymiai anksčiau - daug metų domėjausi Teddy meškučių atsiradimo istorija, rinkau reprodukcijų bei retro nuotraukų kolekciją ir kiekvienais metais Kalėdų senelis atnešdavo "Limited Edition" fabrikinių meškučių mano vaikams. O autoriniai meškiai atrodė nepasiekiamais uždebesiais. Pasibaigus ilgam "inkubaciniam periodui", net nesuvokdama iki galo, ką darau, drįsau paimti į rankas šiltą moherio kailiuką, žirkles, adatas ir kreiptis pagalbos pas Lietuvos meškiniautojų guru Iną Smirnovą, kuri supažindino mane su kolekcinių žaislų gamybos pagrindais. Nuo to laiko visada šalia manęs yra maža pintinė su pradėtu meškiuku, kurią imu į rankas, kai tik atsiranda laisva minutė...
        Pirmi mano darbai nėra autoriniai pilnąja šios sąvokos prasme. Už pagrindą paimtos tokių garsiųjų autorių kaip Jekaterina Bespalova, Irina Kunah, Džema Kadž, Monika Spicer iškarpos. Ir stebuklas - nei vienas mano lepečkojis nepanašus į savo originalą! Visi turi SAVO veiduko išraišką bei charakterį. Mažieji užsispyreliai reikalavo savo žvilgsnio, ausys niekaip nepasiduodavo  iškarpa numatytam simetriškumui, tai slysdavo į šonus, tai nusileisdavo gerokai zemyn, nosys didėdavo iš noro geriau užuosti šį pasaulį, vietoj meškiuko-berniuko man koketiškai mirkčioja mergaitė... Žodžiu, galutinis rezultatas visada stebindavo ir mane. Net pradėjus siūti pūkuotukus pagal savo pačios iškarpas, iki galo nežinau, kas gi gims - dažniausiai darbo rezultatas gerokai skiriasi nuo sumanymo. Atrodo, tarsi meškiukams reikia tik mano rankų, kurios atliks mechanišką darbą, o jau kas gims ir koks bus - nuo manęs visiškai nepriklauso. Bet tai ir džiugina - kūryba kvepia nuotykiais, aistra, savotišku avantiūrizmu,paslaptingumu bei iššūkiu sau...